Simuliuojama realybė

 

Simuliuojama realybėrealybė, simuliuojama (pavyzdžiui, kompiuteriu) taip detaliai, kad ji yra neatskiriama nuo „tikros“ realybės. Radikaliausia simuliuojamos realybės hipotezės forma teigia, kad mes visi galbūt gyvename tokioje simuliacijoje.

Esamos technologinės priemonės ir mokslo žinios kol kas nepakankamos simuliuojamos realybės sukūrimui, tačiau ši koncepcija populiari filosofijoje bei fantastiniuose kūriniuose.

Remiantis teorija, yra išskiriamos 4 simuliacinės realybės rūšys:
1. Sąveika tarp smegenų ir kompiuterio, kurios metu kiekvienas simuliacinės realybės dalyvis į ją patenka iš išorės, jo smegenis prijungiant prie simuliacinio kompiuterio. Kompiuteris perduoda sensorinius duomenis į smegenis, o iš jų gauna informaciją apie dalyvio troškimus, norus ir poreikius. Tokiu būdu kompiuteris sąveikauja su simuliaciniu pasauliu ir gauna atsakomąją reakciją. Dalyvio smegenys simuliacijos metu sunaikina bet kokius išorinės realybės požymius. Dalyvio išorė simuliacijoje gali kardinaliai skirtis nuo tikrovėje esančios, nes jis įsikūnija į jam priskirtą avatarą. Būtent šios simuliacinės realybės rūšis ir yra pavaizduota 1999 m. sukurtame mokslinės fantastikos filme ,,Matrica“ bei “Tryliktas aukštas”.

2. Virtualūs žmonės. Dalyviai gyvena simuliacijoje ir neturi ,,tikro” kūno už jos ribų. Kiekvienas virtualus žmogus yra visiškai simuliuojama būtybė, valdanti atitinkamą sąmoningumo lygį, kuris yra įdiegiamas per kompiuterį. Dalyvis gali būti perkeliamas iš vienos simuliacijos į kitą, arba archyvuojamas ir atgaivinamas vėliau. Taip pat yra įmanoma, kad simuliuojama būtybė gali būti visiškai iškeldinta iš simuliacijos ir perkelta į dirbtinį kūną, pasinaudojant proto perkėlimo technologijomis (angl. “Mind transfer“). Kitas būdas iškeldinti simuliacijos gyventoją yra klonuoti jį, paimant jo virtualaus DNR mėginį ir taip sukurti jo dublikatą tikrame pasaulyje. Tokiu būdu iškeldintas simuliacijos gyventojas gimtų naujame kūne tikrame pasaulyje. Ši rūšis dar skirstoma į du porūšius:
• Virtualūs žmonės ir virtualus pasaulis, kuriame išorinė realybė yra simuliuojama atskirai nuo dirbtinio proto.
• Solipsistinė simuliacija (angl. “Solipsistic Simulation“), kurios metu sąmoningumas yra simuliuojamas, o virtualaus pasaulio dalyvių suvokimas egzistuoja tik jų proto viduje. Tai yra viena iš simuliacinės realybės rušių, atskleistų ir panaudotų filme “Tryliktas aukštas”.

3. Emigracinė simuliacija. Jos dalyvis įžengia į simuliaciją iš išorinės realybės taip pat kaip ir pirmoje simuliacinės realybės rūšyje, tik daug didesniu laipsniu. Dalyvis per proto perkėlimo technologiją persikelia į simuliacinę būtį, savo protą ir psichines savybes suteikdamas jam priskirtam virtualiam žmogui. Simuliacijos metu įgyta patirtis išlieka dalyvio atmintyje ir po simuliacijos.

 
4. Sumaišymas, kurio metu susiduria išorinio pasaulio dalyviai į simuliaciją patekę pirmuoju arba trečiuoju simuliacinės realybės būdu ir vietiniai simuliacinės realybės gyventojai (virtualūs žmonės). Tai galima iliustruoti pavyzdžiu iš filmo ,,Matrica“, kurioje egzistuoja ne tik žmogaus protas (kūnas lieka už simuliacinės realybės ribų), bet ir jautrios žmonių pavidalo kompiuterinės programos, kurios valdo įvairius simuliacinės realybės aspektus.

Nikas Bostromas bandė įrodyti, kad mes beveik tikrai gyvename antros rūšies kompiuterinėje simuliacijoje[1]. Čia pateikta supaprastinta jo argumento versija. Tarkime, kad:

  1. Yra įmanoma sukurti realybės simuliacija, kurioje gyvena dirbtiniai intelektai
  2. Virtualią realybę gebanti sukurti civilizacija paleistų daug tokių virtualių realybių – sakykime milijonus (dėl tyrimų, kaip žaidimą ar dėl mums nesuprantamų priežasčių)
  3. Virtualioje realybėje gyvenantis žmogus nesuprastų, kad gyvena simuliacijoje – tiesiog rūpintųsi savo kasdieniniais reikalais, kaip ir mes

Jei išvardinti trys punktai yra bent įmanomi, kuri iš šių galimybių yra labiau tikėtina:

  1. Mes esame ta viena civilizacija, kuri sukurs virtualią realybę
  2. Mes gyvename vienoje iš milijonų simuliacijų.

Iš to padaroma išvada, kad

  1. arba jokia civilizacija niekada nepasieks tokio technikos lygio, kad galėtų sukurti neatskiriamą nuo tikrovės simuliaciją arba
  2. arba pasiekusios tokį technologinį lygį būtybės nepaleistų tokių simuliacijų arba
  3. arba mes beveik tikrai gyvename simuliacijoje

Trečioji išvada atrodo dar labiau tikėtina pasamprotavus, kad tikriausiai niekas netrukdytų kompiuterinės simuliacijos viduje paleisti dar daugiau tokių simuliuojamų realybių, o juose dar daugiau ir taip be galo. Kaip žmogus, žaidžiantis žaidimą The Sims, kuriame vienas veikėjų taip pat žaidžia kompiuteriu ir t. t.

Skaičiavimo krūvis

Šiuo metu galingiausi pasaulio kompiuteriai turėtų dirbti ištisus mėnesius, kad pilnai susimuliuotų viską, kas įvyksta per 1/10 sekundės vienoje proteino molekulėje. Tokiam visos visatos simuliavimui reikėtų be galo daug skaičiavimo galios. Bet gali būti, kad nėra simuliuojama kiekviena molekulė, o, pavyzdžiui, tik tos realybės vietos, kurias kas nors tuo metu mato arba liečia. Taip pat gali būti, kad simuliuojami yra tik kai kurie žmonės arba vienintelis žmogus – jį įtikinti, kad jis gyvena daug didesniame pasaulyje, negu iš tikro yra, prireiktų daug mažiau skaičiavimo galios. Taip pat viena mūsų pasaulio sekundė gali būti simuliuojama ištisus metus arba atvirkščiai. Tiesa, jei simuliacija yra pirmo tipo – smegenys prijungtos prie kompiuterio – mūsų biologinis kūnas turbūt teiktų tam tikrus simuliacijos greičio apribojimus. Bet jei esame dirbtiniai intelektai, visas mūsų mąstymas ir visos molekulės mūsų pasaulyje judėtų simuliacijos ritmu, todėl nepastebėtume net jei simuliacija staiga būtų pagreitinta, sulėtinta ar sustabdyta milijonui metų ir tada vėl paleista visai kitos civilizacijos. Tokiu atveju yra taip pat įmanoma, kad simuliacija buvo sukurta su gyventojais, kurie jau turi prisiminimus ir galvoja, kad jau gyveno ilgą laiką, nors iš tikro visas jų pasaulis buvo sukurtas prieš penkias minutes (bambos hipotezė). Kitaip tariant, gali būti, kad tik šios penkios minutės yra simuliuojamos – visa praeitis yra tik iliuzija, o ateitis tuomet irgi gali bet kada pasibaigti. Bet iš tikro nieko negalime žinoti apie pasaulį, kuriame mes esame simuliuojami, nes ten gali galioti visai kiti fizikos dėsniai ar būti daug daugiau resursų ir todėl apskaičiavimo galios problema gali ten iš viso neegzistuoti.

Sapno argumentas

Sapnų egzistavimas įrodo, kad mus gali apgauti simuliacija, nes kiekvieną kartą sapnuodami, mes tikime, kad sapnas – mūsų smegenų simuliuojama realybė – yra tikrovė[2]. Tiesa, kai kurie žmonės moka atpažinti sapną ir sapnuoti, suvokdami, jog sapnuoja.

Okamo skustuvas

Į šią teoriją dažnai žiūrima skeptiškai naudojantis Okamo skustuvo principu („Jei kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri reikalauja mažiau prielaidų.“). Bet tai yra tik euristinis principas, o ne gamtos taisyklė.

3 komentarai “Simuliuojama realybė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s