Videomenas

 

Sunku taisyklingai suformuluoti videomeno (lot. video – matau) apibrėžimą, mat ši meninė raiška turi tam tikrų kino ir vaizduojamosios dailės elementų. Videomenas yra subjektyvesnis negu kinas, gal dėl to jis labiau siejamas su vaizduojamuoju menu. Videomeno negalima redukuoti tik į matymą. Suvokiant videomeno kūrinį matymas susipina su matomų objektų refleksija. Toks matymas sukuria įvairių išgyvenimų galimybę, tačiau ji nėra realizuojama, jei matymas ir mąstymas yra apatiški. Savo reikšmingumą kūrinys gali prarasti, jeigu ekranas labai koduotas, susietas su tam tikru kontekstu arba nuobodulio ekspozicija. Todėl atsiranda specializuoto, orientuoto į šią meninę išraišką žiūrovo poreikis. Videomenas nėra vien perrašinėjimas, įrašinėjimas ir eksponavimas, čia vaizdo egzistencija pagrįsta vaizdo transformavimo, montavimo bei poetizavimo arba nupoetinimo galimybėmis. Vien matyti videomeną tai dar nereiškia jį suprasti, kadangi supratimas reikalauja mąstymo. Taigi videomenas yra vizuali mąstymo forma.

Video egzistuoja kaip sistema, neturinti konkrečių ribų. Tai tarsi būdas panirti ne tik į vizualinius archyvus, bet ir į dubliavimo, pasisavinimo galimybes. Tokia prigimtis videomeną charakterizuoja kaip nekasdienišką kasdienybės ritualą. Koncentruojamasi į žiūrovą, kaip į aktyviai reaguojančią poziciją. Kartais pats autorius ryžtasi žiūrovą kviesti išgyventi kūrinį, įsijaučiant į pasakotojo vaidmenį. Čia atsiveria galimybė patirti ir suvokti reginį kaip tam tikrą scenarijų, kurį galima perrašyti ir rasti savo pozicijas, savo individualią intymią istoriją.

Šiandieninis videomenas daugiau ar mažiau yra kompiuterinis. Jo vertinimas nepasiduoda tradiciniams kriterijams, tačiau pati raiška turi tradicinės kūrybos bruožų, lygiuojasi į tradicinę vizualinę kultūrą ir iš pagrindų ardo jos sampratą. Naujoji raiška, net nesuvokdama savo pačios kėslų, visuomet stengiasi konkuruoti, nugalėti senąją raišką. Videomenas gali būti suvokiamas ir kaip viena iš galimybių formuoti skaitmeninę terpę. Jo vartotojai taip pat tampa skaitmeninės visuomenės elementais. Nors realiai linijinis duomenų perdavimas interaktyvioje erdvėje tampa utopiškas, tačiau videomenas, kaip kinematografijos elementų turinti struktūra, geba savyje išlaikyti nors ir rudimentinį, tačiau pastebimą linijinį laiką. Tokiu atveju skaitmeninė erdvė palieka galimybę videomenui būti linijine laiko srove, skaitmeninę erdvę sieti su realybe, kurios laikas patiriamas ir matuojamas realiais mato vienetais. Kompiuterinių technologijų pagalba vyksta spontaniška mąstymo globalizacija. Menininkai, naudodamiesi kompiuteriu ar videotechnikos galimybėmis, neįrodinėjo jų galių kaip fotografija ar kinas, kurie bandė sukurti teatrišką sceną arba judančio paveikslo įspūdį. Videomenas žengė savo keliu ir pasisavino jau esančias abstrakčiosios, moderniosios dailės pagrindines parafrazes. Videomenininkai ėmėsi viso ko esamo mene adaptacijos. Tai buvo neįmanoma fotografijos ir kino pradžioje dėl netobulų techninių galimybių ir dėl gana suvaržyto meno suvokimo. Videomenas kaip realybės projekcinė kūryba, gimdanti naujas estetines patirtis, veikia ir kaip praeities sankaupa. Tačiau neretai nukrypstama į stiliaus formalumą. Tai gali būti suvokiama, kaip atsakomybės vengimas: nepavyko sukurti to, ką norėjau, todėl sukūriau tai, kas išėjo. Šis teiginys rodo videomeno eksperimentiškumą ir sąlyginę galimybę kūrinį pavadinti pagal kontekstą ar jo elementus. Taigi kūrinio įvardinimas „be pavadinimo“ visada rodo autoriaus atsakomybės vengimą prieš žiūrovą ir netgi kontekstą.

Videomenas ir kompiuterinis menas dažnai egzistuoja kaip tam tikra vizuali informacija arba koncepcija. Kūryba tampa idėjos įpakavimu. Idėja, arba koncepcija, sukuria minties galimybių erdvę. Taigi tarsi programuojama vizualių minčių seka. Pats programavimas kūrėjui dažnai teikia ne mažiau malonumo negu kūrinio suvokimas stebėtojui.

Videomeno sąvoka egzistuoja kaip platus vandenynas. Videomedžiagoje talpinama ne tik dokumentinė videoraiška, bet ir kinematografinė, animacinė ir net performansinė. Tai rodo tam tikrą videomeno tarpdiscipliniškumą. Pagrindinės ir nekintančios dimensijos – vaizdas, garsas, laikas, kadras, rakursas, veiksmas, spalva, ritmas ir kitos. Užfiksuoti videomedžiagoje reiškia įkalinti laike. Tuo tarpu fotografinis fiksavimas yra statinė galimybė – įkalinimas akimirkoje. Visos šios meninės raiškos priemonės sukuria galimybę specifiniam videomeno poveikiui.

Čia galima išvysti keletą žymių videomenininkų sukurtų darbų:

watch?v=Ar99AfOJ2o8

watch?v=6h_5rSrZgL0

http://www.youtube.com/watch?v=cyH5jOiWId4

http://www.youtube.com/watch?v=MIzXWGcb3u0

http://www.youtube.com/watch?v=oa3rgWVGFjs

2 komentarai “Videomenas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s